Kai studijas pradėjau aš tyliai ir nedrąsiai,
Atrodo ir bijojau aš užeit į klasę.
Mintyse tiktai baimė ir milijonas klausimų,
O širdyje – svajonė būt vaikui artumu.
Praktikos kelias pamažu mane augino,
Kantrybės, šilumos ir drąsos išmokino.
Su vaikais žaidžiau ir klausiausi jų,
Mažų jų atradimų ir žodelių pirmų.
Į grupę atkeliavo Labai alkanas vikšrelis,
Ir pasaka vaikams tapo tiesiogiai patirta.
Vaikai ne tik klausėsi – jie lietė, jautė, tyrinėjo,
Per pojūčius naujus žodžius pažint pradėjo.
Mačiau smalsias akis ir mažas jų rankeles,
Kaip drąsiai tiesias jos į spalvotas, įdomias veiklas.
Tada ir supratau – ugdymas gimsta iš širdies,
Iš artumo, kantrybės ir nuoširdžios vilties.
Ši praktika man buvo daugiau nei patirtis –
Tai ir augimas, pasitikėjimas ir ateities kryptis.
Šiandien drąsiau į pedagogo kelią aš žengiu,
Nes su vaikais kartu aš augu ir pimyn judu.
Mokytoja Milginta Labukaitė