Refleksyvi vestų veiklų analizė

Praktikos pradžioje jaučiausi labiau susitelkusi į pačios veiklos įgyvendinimą – ar viską atliksiu pagal planą, ar panaudosiu visas numatytas priemones, ar vaikai atliks suplanuotas užduotis, kaip ilgai išlaikys dėmesį. Vis dėlto jau po pirmųjų veiklų supratau, kad toks požiūris nėra veiksmingas dirbant su tokio amžiaus vaikais, nes svarbiausia tampa ne plano išpildymas, o vaiko patirtis, emocinė būsena ir įsitraukimas.

Pirmosiose veiklose susidūriau su iššūkiais valdant vaikų dėmesį ir veiklos tempą. Kai kurie vaikai greitai prarasdavo susidomėjimą, kiti – priešingai, ilgai įsitraukdavo į vieną veiklą. Tai kėlė vidinę įtampą, nes jaučiau, kad „nespėju“ įgyvendinti visko, ką buvau suplanavusi arba viskas vyksta ne pagal mano sugalvotą planą. Aptarusi šias situacijas su mentore, gavau labai svarbią rekomendaciją – mažinti veiklos apimtį, aiškiai išsigryninti veiklos tikslą ir leisti sau būti lankstesnei. Mentorė pabrėžė, kad ankstyvajame amžiuje kokybė yra svarbiau už kiekybę, o vaikų iniciatyva turi būti veiklos ašis.

Į šias rekomendacijas reagavau sąmoningai – pradėjau trumpinti veiklas, atsisakyti perteklinių priemonių ir daugiau dėmesio skirti tam pačiam turiniui kartoti. Pastebėjau, kad vaikai geriau įsitraukia, kai veikla tampa paprastesnė, aiškesnė ir labiau nuspėjama. Taip pat pradėjau aktyviau modeliuoti kalbą – sąmoningai kartoti tuos pačius žodžius, juos sieti su veiksmu. Tai buvo vienas reikšmingiausių pokyčių, nes pamačiau, kad vaikai pradeda atpažinti žodžius, reaguoti į juos ir net bandyti tarti.

Vėlesnėse veiklose jaučiausi labiau pasitikinti savimi, mažiau prisirišusi prie plano ir labiau orientuota į vaiką. Išmokau stebėti vaikų reakcijas ir pagal jas koreguoti veiklą. Taip pat pasikeitė mano emocinė būsena – sumažėjo nerimas, atsirado daugiau ramybės ir pasitikėjimo procesu. Supratau, kad pedagogo vaidmuo nėra „pravesti veiklą“, o būti kartu su vaiku jo patyrime, jį lydėti ir palaikyti.

Vertindama savo stiprybes, galiu išskirti gebėjimą kurti jaukią, saugią emocinę aplinką, parinkti vaikams patrauklias, sensorines priemones bei užmegzti ryšį su vaikais. Taip pat stiprybe laikau savo refleksyvumą – gebėjimą analizuoti savo veiksmus ir priimti mentorės pastabas kaip galimybę tobulėti.

Tobulintinomis sritimis įvardinčiau veiklos struktūravimą ir kalbos modeliavimą. Nors dariau pažangą, tačiau vis dar turiu mokytis aiškiau išskirti tikslinius žodžius ir nuosekliau juos kartoti. Taip pat sieksiu dar geriau valdyti veiklos laiką ir iš anksto numatyti galimas vaikų reakcijas, kad galėčiau lanksčiau reaguoti.

Manau, kad šis veiklų ciklas buvo reikšmingas mano profesiniam augimui. Perėjau nuo plano vykdytojos prie vaiką stebinčios ir į jį reaguojančios pedagogės. Mentorės rekomendacijos padėjo man keisti savo požiūrį į ugdymo procesą, o praktinė patirtis – įtvirtinti šiuos pokyčius realioje veikloje.